„Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: ansamblio šūkis, tradicinė vadovo daina ir „Pusė dviejų“
„Pampararam…“
„Nemuno“ šūkis – žinomas ir įaugęs į atmintį kiekvienam nemuniečiui. Tačiau šūkis neatsirado susikūrus ansambliui, kaip ir tradicinės šventes, šūkį kažkas turėjo sugalvoti, tobulinti ir išsaugoti ateities kartoms.
Kalbėjome su mūsų veteranais ir išgirdome skirtingas istorijas apie tai, kaip ir kada atsirado bei keitėsi „Nemuno“ šūkis.
Janina Bražiūnienė – veteranė, lankiusi ansamblį 1961-1967 metais, svariai prisidėjusi prie „Nemuno“ dainų knygučių kūrimo, be galo mylinti dainas ir labai šiltos širdies žmogus. Paklausus, kaip Janina prisimena šūkį, veteranė mums ne šiaip pasakė žodžius, bet sudainavo!
„Prisimenu puikiai šūkį. Ir man atrodo, kad čia iš vadovo Tamučio išplaukė… Atsimenu tokį šūkį:
Pampararam pam pam, pampararam pam pam.
Mūsų dainos skamba ir skambės!
Mūsų gerklės džiuvo ir džius!..
O mes dar sužaliuosim, dainelę sudainuosim…“
Ansamblio veteranas Antanas Vaidelys prisiminė: „Manau, kad šūkio pradžia buvo maždaug 1959-1960 metai. Tuo metu visi važinėdavo po kolūkius su sunkvežimiais ir mums, fuksams, pasakodavo, kokie laikai buvo, kai važinėdavo šieno prikrautais sunkvežimiais po visus kaimus…“
Veteranas Sigitas Stankevičius, kuris ansamblyje grojo 1970-1976 metais pasidžiaugė: „Kaip gi pamirši! Pamenu, kad daug kur naudodavome šį šūkį. Ir jau buvo pilnas šūkis, toks koks dabar yra:
Pampabraram pam pam
Pampabraram pam pam
Pampabraram pampabraram
Pampabraram pam pam
Mūsų dainos skamba ir skambės!
Mūsų gerklės džiuvo ir džius!..
<….>
O mes dar sužaliuosim,
Jūra, Palangos jūra,
Kada priglausi tu mane!“
Veteranai pasakojo, kad pagrinde šis „Nemuno“ šūkis „Pampabraram“ buvo naudojamas per balius. Tai buvo galimybė sukviesti visus bendrai dainai, bendrai veiklai. Kai buvo norima kažką pasakyti, užtekdavo sušukti „Pampabraram“ ir visi atsako „Pam pam“.
Veteranas Valdas Pūkas, kuris ansamblyje dainavo 1966-1971 metais, pasakojo: „Mūsų laikais šūkio pradžios „Pampabraram“ nebuvo, šūkyje būdavo tik „Mūsų dainos skamba ir skambės, mūsų gerklės džiūvo ir džius“, o kitos šūkio dalys prieš ir po prisidėjo eigoje.“
Tam tikros nemuniečių kartos šūkyje naudojo „Pampararam“, o laikui bėgant šūkyje prisidėjo papildoma raidė ir prigijo žodis „Pampabraram“.
Iš pradžių tai nebuvo oficialus ansamblio šūkis ir tokiu tapo tik per laiką. Šiuo metu šūkis naudojamas po repeticijų, koncertų, taip pat ir per vidines ansamblio šventes.
Kaip skanduojamas ansamblio šūkis?
Vienas iš ansambliečių sušunka – „Pampabraram“
Visi atsako – „Pam pam“
(Taip pakartojama du kartus)
Visi kartu – Pampabraram pampabraram, pampabraram pam pam
Vienas iš ansambliečių sušunka – „Mūsų dainos skamba!“
Visi atsako – „Ir skambės!“
Vienas iš ansambliečių sušunka – „Mūsų gerklės džiuvo!“
Visi atsako – „Ir džius!“
(Pridedama frazė skirta tam tikrai progai ar emocijai atskleisti, pavyzdžiui vadovo gimtadienio)
Vienas iš ansambliečių sušunka – „Vadovo gimtadienį šventėm!“
Visi atsako – „Ir švęsim!“
(Toliau dainuoja visi)
„O mes dar sužaliuosim,
Jūra, Palangos jūra,
Kada priglausi tu mane…“
Nors ir kalbėta su nemažai skirtingų kartų veteranų, tačiau nepavyko atrasti, kas pirmasis „Nemune“ sušuko šį šūkį. Tai buvo maždaug 1958-1960 metai, kuomet ansamblio meno vadovas buvo Aloyzas Čižas. Tai šūkis, kurį sušauktų naktį prabudintas kiekvienas nemunietis, tačiau kokios yra jo šaknys ir kas buvo tikrasis šio šūkio pradininkas? Veteranai, labai laukiame jūsų prisiminimų!
Tradicinė vadovo daina
Veteranų prisiminimais, tai yra viena seniausių „Nemuno“ tradicijų. Tradicinė vadovo daina, tai yra tokia tradicija, kuomet ansamblio vadovai stojasi ant kėdės ir prieš visą ansamblį dainuoja savo dainą. Tradicinė vadovų daina būdavo dainuojama per ansamblio vidines šventes. Daugelis ansamblio vadovų turėjo ir turi savo tradicinę dainą, tokią dainą turėjo ir pirmasis ansamblio meno vadovas Aloyzas Čižas.
Veteranė Janina Bražiūnienė prisiminė: „Pamenu kaip dabar, kad ir vadovai Čižas, Tamutis, Buzys stojosi ant kėdės ir dainuodavo ant kėdės. Vadovas Tamutis dainuodavo apie žuvelę. Ir taip visi iš eilės dainuodavo. Visi vadovai turėjo savo tradicines dainas. Visi skanduodavome „Tradicinę vadovo dainą ant kėdės nesilaužant!“ ir vadovai po vieną stodavosi ant kėdės ir dainuodavo. Vadovo Tamučio daina būdavo „Šiltai vasarai atėjus išėjau žvejoti“. Vadovas Gimžauskas dainuodavo:
Gegutėla kūkū, paduškėla kūkū
Ašai vienas negulėsiu, kad mergelė būtų..
O vadovo Čižo tradicinė daina skambėdavo taip:
Važiavau aš Berlynan
Tiesiu fronto keliu,
Sustabdydams mašiną,
Jei tik man pakeliui…
Nuostabi tradicija, lydinti „Nemuną“ nuo pat pradžių…“
Valdas Pūkas prisiminė: „Mūsų laikais ant stalo stovėdavo, net ne ant kėdės. Vadovo Buzio daina būdavo „Kiek žiedų prie Kauno marių“. Vadovas Buzys visada duetu dainuodavo su choriste Janina Bražiūniene. Vienais metais buvo juoko, kai abu vadovas Buzys ir Janina sėdi priešingose pusėse, tai vadovas Buzys nepasididžiavo ir palindęs po stalu, keturiom pas Janiną atėjo padainuot, kad tik kartu galėtų sudainuoti! Vadindavo šias vadovų dainas tiesiog tradicinėm: Tamučio tradicinė, Buzio tradicinė ir taip su visais vadovais.“
Veteranė Janina papildė: „Kai vadovas Buzys atsistojo dainuoti šią dainą, buvau tokia nustebusi, kad vadovai lipa ant kėdžių ir dainuoja savo dainą. Mokėjau tą dainą ir pritariau vadovui. Nuo to karto visada duetu šią nuostabią dainą dainuodavome.“
Ilgametė choro vadovė Roma Paulauskienė taip pat turi savo tradicinę dainą: „Sėdžiu po langeliu, žiūriu pro langelį, čiūčiuoja liūliuoja ant marių laivelis…“. Tradicinės dainos yra dainuojamos po ataskaitinio susirinkimo, kai išrenkama nauja valdyba. Susėdama kartomis ir, pradedant nuo jauniausiosios, yra dainuojamos kartų dainos, taip pat valdybos, pirmininko bei vadovų tradicinės dainos.
Tradicinė vadovo daina yra laikoma viena pirmųjų tradicijų, prasidėjusių su pirmuoju ansamblio vadovu. Džiaugiamės, kad ši ansamblio tradicija gyva ir šiomis dienomis!
„Pusė dviejų“
„Šis vidinis šposas, ar kaip čia geriau pavadinti, nedidelė tradicija „Pusė dviejų“ gimė visai netikėtai, maždaug apie 1981-1983 metus. Buvome Kapitoniškėse, vasaros stovykloje. Tuo metu visi miegodavome palapinėse, būdavo didelis palapinių miestelis. Gal tada koks sekmadienis buvo, kad mes neturėjome jokio užsiėmimo ir turėjom daug laisvo laiko. Ir vienam nemuniečiui kažkur reikėjo išvažiuoti kažkuriuo metu, o laikrodį po ranka tada ne kiekvienas turėjo. Tai vienas nemunietis klausia garsiai – „kiek dabar valandų?“, o vienas šokėjas atsakė – „pusė dviejų“. Praėjo dar kokios 10-15 minučių, tas nemunietis vėl klausia – „kiek valandų?“, nes jam reikėjo išvažiuoti vėliau nei pusė dviejų. Kažkas iš palapinių vėl atsako – „pusė dviejų“. Kai dar kartą kažkas po keletos minučių paklausė „kiek valandų?“, visi choru ėmė šaukti, kad pusė dviejų. Dabar atrodo kokia smulkmena, bet tuo metu buvo visiems be galo juokinga. Ir po to laiko tiek Kapitoniškėse, tiek sutikus bet kokį nemunietį ir uždavus klausimą „kiek valandų?“, visi vieningai atsakydavo, kad pusė dviejų. Aišku, tai buvo aktualu labiau tai kartai, tiem žmonėm, kurie dalyvavo šios nedidelės tradicijos atsiradime. Laikui blėstant nepersidavė tradicija iš kartos į kartą, tačiau mano kartos žmonės bei šiek tiek vyresni, visi lig šiol be pažiūrėjimo į laikrodį galėtų pasakyti kiek valandų…“ – apie veteranų tarpe žinomą tradiciją „Pusė dviejų“ pasakojo veteranas Kęstutis Pušinaitis.
Apie šią tradiciją „Pusė dviejų“ sužinojome per pirmąsias veteranų repeticijas, kuomet prakalbus apie „Nemuno“ tradicijas mums uždavė klausimą – „kiek dabar valandų?“
Veteranai, apie kokias tradicijas jums būtų įdomu sužinoti? Galbūt turite prisiminimų ar dalyvavote vienos iš šių tradicijų gimime? Labai laukiame jūsų laiškų!
1
2
3