Man – 86 metai!

1959 m. atėjau į ansamblį ir prisijungiau prie šokėjų žanro. Kadangi šiame žanre šiek tiek buvo mažesnis užimtumas – radęs laisvą minutę fotografuodavau „Nemuno“ gyvenimą. Gaila, vis ateinu į bendras veteranų repeticijas, bet niekad neateina iš mano kartos žmonių… Ansamblis buvo labai geras laiko praleidimas – kaip draugija, į kurią atėjęs jautiesi lyg namuose. Būdami ansamblyje mes dažnai koncertuodavome Dainų šventėse, kelis mėnesius gyvendavome Kapitoniškių stovykloje besiruošdami renginiams. Visa ta veikla, deja, nepadėjo turėti gerų pažymių moksluose, dažnai susirinkdavome ir skolų. Bet nebuvo minties dėl to nustoti lankyti ansamblį. 

Kalbant apie 1959 metus, ansamblyje netrūko dainininkų ir muzikantų, bet šokėjus surinkti buvo sunkiausia. Vadovas R. Tamutis buvo griežtas ir reiklus. Šokome dažniausiai R. Tamučio kurtus šokius, jis pats dėliodavo jiems brėžinius. 

Tuo metu laukiamiausia vidinė šventė buvo gimtadieniai! Čia gimtadienius kiekvienas žanras švęsdavo atskirai. Šokėjų žanre kiekvieno gimtadienio proga susimesdavome po rublį, atsinešdavome sumuštinių ar kažko kito užkąsti ir linksmai paminėdavome šventę. Valdyba tais laikais taip pat būdavo. Išrinkdavome žanrų seniūnus ir pirmininką. Jie rūpindavosi, kad turėtumėme instrumentus, tautinius rūbus ir šokių batus. 

Noriu palinkėti „Nemunui“ GYVUOTI! Nelengva tarp kitų aukštųjų mokyklų būti stipriu ansambliu, bet linkiu juo išlikti ir rodyti pavyzdį ateities kartoms.

„Nemuno“ veteranas Petras Sabaitis