„Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: Lapkritinės

Lapkritinės – kiekvienam nemuniečiui girdėtas bei savitą jausmą širdyje turintis žodis. Tai šventė, kuri giliai įsišaknijusi ansamblyje ir, kaip paaiškėjo, kitais metais bus jau 50-oji! Pirmoji, tuo metu Lapkritinė (dabar geriau žinoma kaip Lapkritinės), įvyko dar 1975 metais, kuomet tuometinės valdybos nariai Regina Kilbauskaitė ir Kęstutis Pušinaitis nusprendė paįvairinti ansamblio laisvalaikį. Veteranas Kęstutis, kuris ansamblyje žinomas kaip daugelio vidinių švenčių bei tradicijų puoselėtojas, mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais:

„Lapkritinės tikslas buvo dar labiau sudominti ansamblio naujokus. Mes manėme, kad turime nepaprastai įdomų vidinį gyvenimą. Kalbame ne apie koncertus ar programą, bet būtent apie vidinį ansamblio gyvenimą, kuris ypatingai virė čia pat, trečiame aukšte, kur tuo metu repetuodavo muzikantai ir šokėjai. 

Pradėkime nuo to, ką reiškia žodis Lapkritinė? Tai yra giminingas žodis Gegužinei – kaimuose visi linksmindavosi šioje šventėje, tad mes su Regina sugalvojome, kad ir „Nemunui“ reikia tokios šventės. Kai jau grįžtama po vasaros darbų, po kolūkių, kai jau į ansamblį būna susirinkę naujokai, nusprendėme, kad lapkritis bus puikus laikas šventei. Taigi, atėjo pirma Lapkritinė. Sugalvojome scenarijų – dabar net juokas ima prisiminus. Pirmiausia nusprendėme, kad ansamblio fuksams (tuo metu nepasikrikštiję naujokai buvo vadinami fuksais) reikia pristatyti ansamblio vadovus, valdybą – kas jie tokie ir kokios valdybiečių pareigos. Ir tada, kaip ir buvo užrašyta scenarijuje, buvo pradėta skaityti „Nemuno“ įstatus… Truko mažiausiai pusę valandos ir tie naujokai turėdavo klausyti, o labai neįdomu… Tai rimtas ir solidus dokumentas, bet nuobodus, niekas dėmesio neišlaikydavo, tad nusprendėme, kad daugiau įstatų per tokias šventes nebeskaitysime. Po įstatų skaitymo norėjosi ko nors linksmiau, tai šokdavome „Polką su ragučiais“. Vėliau eidavome žaisti įvairius liaudies žaidimus, tokius kaip „Už rankučių laikėmės“ ir kitus ratelius bei žaidimus, kuriuos mokėjome. Galiausiai vakaras baigdavosi linksmybėmis – kas kaip moka, tas taip linksminasi.

Po pirmos Lapkritinės turėjom labai daug pamokų, vystėme scenarijų kitiems metams. Per antrą Lapkritinę, tikriausiai 1976 metais, jau buvo atsiradęs „Durnių teatras“, labai linksma ir talentinga muzikantų grupė  „Chron – rok“. 

Tuo metu ansamblyje buvo labai daug žmonių ir į Lapkritinę susirinkdavo daugiau nei šimtas. Ateidavo todėl, kad už  „Nemuno“ ribų nelabai buvo veiklos, o čia turėdavome nuostabų kultūrinį gyvenimą. 

Po pirmų savo Lapkritinių visi naujokai išeidavo išsižioję, nes niekas negalvojo, kad ansamblyje galima taip smagiai praleisti laiką. Mūsų tikslas buvo pririšti naujokus prie ansamblio, kad jie pajaustų, kaip smagu yra pas mus. Atrodo, jog šis planas suveikė puikiai, nes nepaisant sunkių repeticijų jie likdavo ansamblyje, o apie šventę atsiliepdavo tik gražiausiais žodžiais.

„Buvau Lapkritinėse prieš kokius 5 metus. Pamenu, kad buvo teminis renginys, labai patiko!“

 

Pokalbis su Kęstučiu Pušinaičiu, kuris ansamblyje geriau žinomas kaip Kultūros Ministras, buvo labai šiltas ir jaukus. Tarsi pasivaikščiojimas po ansamblio istoriją kartu su žmogumi, kuris įdėjo daug širdies, kurdamas tai, ką turime dabar. Kęstučio prisiminimus papildė ir iš savo, kaip tuometinio ansamblio naujoko, perspektyvos papasakojo pirmininkas Rimantas, ansamblį lankęs 1979-1986 metais:

„Atsimenu, kad visi vyresni susirinkdavo gerokai anksčiau ir ruošdavosi šventei. Prasidėjus renginiui kiekvienas ansamblio naujokas buvo pasitinkamas, priimamas labai šiltai, net su perdėtu paslaugumu. Lapkritinės dažniausiai vykdavo Kapitoniškėse. Pasirodydavo visi žanrai – atskirai vyresnieji ir ansamblio naujokai. Paskui sekdavo įvairūs liaudies žaidimai bei dainos. Būdavo virvės vijimas iš drabužių – kuri komanda, vyresnių ar naujokų, suriš ilgesnę virvę. Dar atsinešdavome „baleiką“ ir žiūrėdavome, ko daugiau, vyresnių ar naujokų, sutelpa į ją. Niekad nereikėdavo per Lapkritinę nieko raginti, visi žinojo kas, kada, ką daro, kokią dainą užveda. Pabaigoje buvo valdybos prisistatymas, kuris man tuo metu kaip kokia ministrų taryba atrodė! O po to jau eidavo užklasiniai kolektyvai – muzikantų, vokalų, šokėjų grupelės. Viskas buvo daroma dėl naujokų. Jei koks žaidimas, būtinai neleidi naujokams stovėti, visų nemuniečių susitarimas buvo, kad stengiamės kuo labiau įtraukti nulius. 

Žinoma, buvo ir prastų Lapkritinių. Kai jau buvom išėję iš ansamblio, užsukom į šventę ir Lapkritinė buvo be proto prasta, praradusi savo prasmę ir tikslą. Tai prieš kitų metų Lapkritinę prikalbinau Gediminą ir Kęstutį, kad nueitume kartu ir papasakotume tuometiniams ansamblio nariams, kokia būdavo Lapkritinė, koks jos tikslas, intencija. Kartais tai yra būtina, kad tradicijos tęstųsi ir neprarastų savo prasmės. Laikui bėgant šventė vis keitėsi, priklausomai nuo aktualijų ir besikeičiančių kartų, kas yra labai puiku. Kaita yra neatsiejama augimo dalis!“ 

Keitėsi kartos, nemuniečiai, keitėsi ir „Nemunas“ bei jo vidinės šventės. Norisi paminėti, kad Lapkritinės nebūtinai kiekvienais metais švenčiamos kaip Lapkritinės. Šventės pavadinimas priklauso nuo mėnesio, kada ji organizuojama. Buvo įdomu, kaip šventės konceptas pasikeitė per maždaug dvidešimt metų nuo pirmosios šventės, tad pakalbinome veteranus, kurie dalyvavo 1990-2000 metais vykusiose Lapkritinėse. 

Prisiminimais dalijosi net 16 metų ansamblyje dainavusi Palmira: „Lapkritinės – pirma šventė nuliukams. Atsimenu, kad man didžiausią įspūdį pirmose mano Lapkritinėse padarė čigonai, tai buvo labai netikėta. Be abejo, labai patikdavo gitarų vakaras, žanrų pasirodymai. Tuo metu vienos renginio temos nebuvo. Tai buvo pirmoji ir vienintelė šventė, kurioje galėjo dalyvauti nuliai – naujausi ansamblio nariai. Prisimenu, kaip atėjau į trečių rūmų antro aukšto salę, o ten visi pasipuošę. VISI! Tokie gražūs, draugiški, bendraujantys. Ir net per šokius nemuniečiai šokdino (!!!) mus – nuliukus. Man tai paliko neišdildomą įspūdį. Nuo tada Lapkritinės man buvo labai šviesi šventė darganoto rudens fone. Po Lapkritinių kitaip ir į nemuniečius pradėjau žiūrėti, supratau, kad jau labai greit būsiu viena iš jų!“

Prisiminimus apie gitarų vakarą, kuris dažnai buvo laikomas Lapkritinių kulminacija, papasakojo veteranė Inga: „Kai atėjome į Nemuną, buvo labai daug dainų per gitarų vakarą ir viskas vyko visiškoje tamsoje. Per metus mes, nuliukai, bandėm susimedžioti dainų žodžius ir užsivedėme gitarų dainų sąsiuvinius. Tam, kad galėtume pasinaudoti savo užrašais ir dainuoti su visais, mes sugalvojom išdėlioti žvakutes ir taip pasišviesti dainų tekstus. Tai buvo pirmosios žvakutės per gitarų vakarą 1991 metais. Gitarų skambesys ir žvakių šviesa paliko neišdildomą įspūdį…“

Buvo įdomu išsiaiškinti, kada maždaug buvo pradėta sieti renginį su viena pasirinkta tema. Pokalbių su veteranais metu išsiaiškinta, kad temos įvedimas į Lapkritines pradėtas maždaug 2003 metais. Tuomet buvo išskiriamos dvi ryškios Lapkritinių (tais metais Vasarinių) dalys: žanrų pasirodymai, „baleikos“ dalis, čigonai ir visiškai kitokią nuotaiką turintis gitarų vakaras. Pamažu pasirodymai, kostiumai bei dekoracijos buvo pradėtos kurti pagal pagrindinę pasirinktą renginio temą, tačiau išlaikant daugelį anksčiau vykusių šventės dalių.

 

O kaip atrodo Lapkritinės šiandien? Pagrindinis šventės tikslas išlikęs toks, koks buvo ir pačios pirmosios šventės – pristatyti ansamblio vidinį gyvenimą naujokams. Tuo pačiu, tai yra ir naujos valdybos prisistatymas ansambliui. Pasirenkama pagrindinė renginio tema, tad atitinkamai  ir vaidinimai, kostiumai bei dekoracijos siejamos su ja. Renginio metu vyksta įvairūs pasirodymai, kuriuos rengia visų žanrų vyresnieji ansambliečiai nariai bei naujokai. Tarp žanrų pasirodymų vyksta valdybos intarpai, kur valdybiečiai apjungia šventę trumpais vaidinimais ar užduotimis. Per daugelį metų temų buvo įvairių: „Nemuno“ teismas, muziejus, Eurovizija, vestuvės, penkmečio apdovanojimai, fabrikas ir dar daugelis kitų. Anksčiau minėtas gitarų vakaras šiuo metu yra kaip atskira šventė ir vyksta po kalėdinio ansamblio vakaro. Lapkritinių pabaigoje ateina čigonai, kurie nustebina naujokus savo išvaizda bei išskirtine programa. O kol ruošiasi čigonai, vyksta jau daugybę metų skaičiuojanti „baleikos“ dalis – kuo daugiau nuliukų bando sutilpti į gana nedidelę „baleiką“, siekiant, kad naujausi ansamblio nariai mokytųsi vienybės ir pamažu formuotųsi kaip karta. 

Apibendrinant kelionę per Lapritinių istoriją galime sakyti, kad keičiasi ansamblio kartos, tačiau labai džiugu, kad visais laikais atsirado žmonių, kuriems rūpi „Nemunas“, kurie siekė ir siekia kurti vidines ansamblio tradicijas, jas išsaugoti bei perduoti ateities kartoms. 

 

Kai kurie faktai ar datos gali būti ne visai teisingos, nes jau praėjo labai daug laiko, tad prisiminimai galėjo išblėsti. Nemuniečiai, jei pastebėsite klaidų ar norėtumėte papildyti mūsų straipsnius apie ansamblio tradicijas – labai džiaugtumėmės, jei susisiektumėte su mumis. Esame labai dėkingi visiems veteranams, kurie skyrė laiko ir su malonumu papasakojo šios unikalios šventės istoriją. Ačiū, kad padedate tiesti tiltus tarp praeities ir ateities!