„Nemunas“ 1971-1981 metais: susitikimas su veteranu Kęstučiu Pušinaičiu
Kęstutis Pušinaitis – veteranas, skyręs didžiulį dėmesį „Nemuno“ tradicijų kūrimui ir puoselėjimui. Šis dešimtmetis tarp 1970 ir 1980 buvo svarbus „Nemuno“ istorijoje, nes tuo metu pradėjo formuotis daugelis pamatinių tradicijų, kurios gyvuoja iki šiol. Tradicijos gyvos dėka tokių žmonių, kaip Kęstutis Pušinaitis, kurie negailėjo savo laiko, jėgų, niekada nestokojo kūrybinių idėjų kaip padaryti geriau, padaryti kitaip, kaip išlaikyti tradicijas, kad jos išliktų ateities kartoms.
„Girdėjau, kad sklando legendos, jog aš esu visų tų tradicijų sumanytojas. Taip nėra – buvo, ką sukūriau, buvo tradicijų, kurias radau, bet aš labai gerbiau kiekvieną tradiciją, stengiausi jas išsaugoti, palaikyti ir puoselėti. Mano nuomone yra trys pamatinės „Nemuno“ tradicijos: ataskaitinis susirinkimas, krikštynos ir diplomantų išleistuvės. Kitos tradicijos yra reikalingos ir svarbios, nes jos papildo mūsų vidinį gyvenimą ir padaro jį unikaliu ir ypatingu. Kai aš atėjau 1971 metais, III-ių rūmų trečiame aukšte buvo šokių salė, ten vykdavo visos „Nemuno“ vidinės šventės. Tai buvo vieta, kur tuo metu tiesiog virė ansamblio vidinis gyvenimas. Atėjau iškart po armijos, turėjau grįžti į kitą kolektyvą, bet po dviejų metų kariuomenės grįžęs nuėjau rugsėjo mėnesį į halėj vykusį „Nemuno“ koncertą – pakirto kojas ir supratau, kad mano vieta niekur kitur, bet būtent „Nemune“. Atrankoje dalyvavo 75 vaikinai, o merginų net 150! Į antrą atrankos turą pateko lyg 15 merginų ir 15 vaikinų. Po poros mėnesių galutinai atrinko ir priėmė tik po keletą narių. O per tuos du mėnesius taip pamilau „Nemuną“, be proto norėjau, kad paliktų. Ir paliko!
Aš buvau pirmas šokėjas, kuris iššoko 10 metų. Buvau net įsteigęs tokį klubą… Buvom trise tame klube – visi, kurie iššoko daugiau nei 10 metų. O mergina nei viena neprisijungė prie to klubo, nes su merginom buvo šiek tiek kitaip – šokėjų merginų buvo labai daug, didelė konkurencija ir niekas tiek ilgai neišlikdavo, o vaikinų dažniausiai trūkdavo.“
Veteranas Kęstutis Pušinaitis ansamblyje buvo pradininkas daugelio įvairių tradicijų bei iniciatyvų. Veteranas visada siekdavo, kad „Nemune“ nebūtų liūdna – suorganizuodavo konkursą, spektaklį, drąsiai imdavosi iniciatyvos, savo kūrybiškumu ir meniškumu įdėjo svarų indėlį į ansamblio vidinį gyvenimą. Kviečiame prisiminti, susipažinti su keletu Kęstučio Pušinaičio pradėtų tradicijų bei pasivaikščioti kartu po prisiminimus, kaip atrodė „Nemuno“ vidinis gyvenimas:
„Trečiuos dainuoja…“
„Pamenu, per vieną šventę labai prisireikė pasirodymo. Reikėjo čia ir dabar kažką suimprovizuoti. Paėmiau dainą „Kalnuos dainuoja“ ir surašiau žodžius apie ansamblį: sako negyvensi be vadovų, be orkestro, be šokėjų ir taip toliau ir, svarbiausia, kad ne kalnuos dainuoja, bet trečiuos (III-iuose rūmuose, kuriuose jau daugelį metų vyksta ansamblio repeticijos) dainuoja! Visiems labai patiko ir prilipo ta daina. Smagi istorija, kad vienas šokėjas, jau baigęs šokti „Nemune“, išvažiavo šokti į „Vingį“ (Tautinių šokių ansamblis „Vingis“), o vingiečiai taip pat repetuoja III-iuose rūmuose, tai žinau, jog iki šiolei visi dainuoja šią dainą ir „Vingio“ kolektyve. Dainuodavom šią dainą visur, nes labai tuo metu prilipo, o dabar smagu girdėti, kad ši daina gyva iki šiol!“
Dabar ši daina žinoma kaip „Kelionės daina“ ir dainuojama visada grįžtant iš įvairių kelionių. Dainos žodžiai:
Sako, be ansamblio negyvensim,
Sako, be ansamblio nesmagu,
Sako, be ansamblio greit pasensim,
Sako, be ansamblio nėr draugų.
Priedainis:
Trečiuos dainuoja
Rageliai uli uli jo
Ir sukas poros
Tenai trečiuos.
Sako, be vokalų negyvensim…
Sako, be šokėjų negyvensim…
Sako, be kapelos negyvensim…
Sako, be orkestro negyvensim…
Sako, be vadovų negyvensim…
„Durnių teatras“
„Durnių teatras“ gimė išvykoje į Vitebską. Buvo labai neįdomus miestas: siaubingai nėra ką veikti, gatvės tamsios, bendrabutis nuobodus ir visiškai nėra ką veikti vakare. Na ir šovė man mintis, kad reikia daryti vakarėlį! Paskelbiau chebrai, kad darysim „Durnių teatrą“! Imdavome vokalų dainas, sugalvodavau kokį nors siužetą, pavyzdžiui, pirmoji opera vadinosi „Blakė ir kupranugaris“, nes bendrabutyje buvo be proto daug blakių… Taigi, paimu dainas iš koncertinės programos ir sugalvoju istoriją. Atsitraukia uždanga, ten stovi blakė, dainuoja kaip myli kupranugarį, choras dainuoja. „Durnių teatras“ gyvavo kokius penkis metus, kol aš buvau (veteranas ansamblį lankė 1971-1981 m.). Tekstai dabar atrodo visiškai banalūs būdavo, apie nieką, bet būdavo pataikyti į to laikmečio aktualijas. O juokingiausia, kad šokėjai dainuoja prastai ir vis tiek visiems linksma ir gera klausytis. Turėjo tikrai neblogą pasisekimą, bet, žinoma, kad vieni spektakliai buvo labiau vykę, kiti mažiau, tai esu ir labai daug kritikos gavęs, nes kartais tiesiog nepataikai. „Durnių teatre“ dalyvaudavo tik šokėjai. Švęsdavome net savo teatro jubiliejus – paimdavau lapuką, kažką užrašau ir jau diplomas. Visa tai buvo žaidimas, parodija, be pretenzijos. Tai buvo gana trumpa tradicija, bet tuo laikmečiu labai visiems tiko ir patiko, susikūrėme daugybę gražių prisiminimų.“
Kapitoniškės
„Kapitoniškėse gyvendavome labai įdomiai, nes kai atvažiuodavome į jas mums pritrūkdavo vakarų, kiek daug mes norėdavome nuveikti kartu, kiek renginių sumanę būdavome! Tuo metu stovyklose gyvendavome ne vieni. Būdavo ir sportininkai, ir menininkai, kas nameliuose gyvena, kas palapinėse. Ateidavo sportininkai pas mus pikti, kam Maestro Jurkonis jau nuo 7 valandos ryto repeticijas veda. Sportininkai sakydavo: „Nieko kito negirdim, kaip tik ant kalno karklai siūbavo – nu kiek tie jūsų karklai gali siūbuoti!“… Labai daug visko gimė Kapitoniškėse. Anksčiau minėtas „Chron-Rock“, vienu metu vokalės merginos buvo sukūrusios „Vocal Girl Show“, bet kiek pamenu tik vieną pasirodymą padarė. Kapitoniškės buvo šventa vieta kiekvienam nemuniečiui, nes būtent čia gimė gražiausi prisiminimai…“
Kapitoniškės – stovykla, kurioje daugybę metų vyko „Nemuno“ vidinės šventės. Anksčiau Kapitoniškėse vykdavo stovyklos, visos savaitės pasiruošimas Dainų šventėms. Suvažiuodavo visi ansambliečiai, vadovai ir ištisas dienas ruošdavo koncertinę programą, o vakarus leisdavo kartu su nemunietiška daina.
Kapitoniškės – tai vieta, kurioje bent kartą pabuvęs nemunietis visam išsineša suvokimą, kad Kapitoniškės nėra tik vieta – tai jausmas, kurio nepamirš nė vienas, pynęs ąžuolų vainikus, braukęs ašarą sveikinant diplomantus, leidęs vakarus prie laužo ir dainavęs iki paryčių…
„Nemuno balsai“
„Labai daug nemuniečių buvo muzikalūs, daug dainuodavo ir patys kurdavo dainas. Dainos visur lydėdavo nemuniečius – ir kelionėse, ir prie laužo. Tai sugalvojau, kodėl nepadarius muzikinio konkurso! Kad ne šiaip dainuotume, bet pasiruoštume ir pasivaržytume. Pavadinom tą konkursą „Nemuno balsai“. Reikėdavo nemažai pastangų tam, kad prikalbintume dalyvių. Kai kurie sukurdavo savo dainas, nemažai dainų būdavo Kernagio, kitų populiarių dainininkų. Kad neatsibostų klausytis dainų, tarpuose pakalbindavau merginų, kad paskaitytų poeziją. Laimėtoją rinkdavo publika, išdalindavome lapukus ir visi subalsuoja už labiausiai patikusį. Pačiomis pirmosiomis laureatėmis tapo Eugenija ir Vilija, jos atliko dainą „Švelnumas“. Prizas būdavo pereinamasis – buvo tokia varna, kuri snape laikė odos gabalėlį. Ir kiekvienais metais rašydavome, kas nugalėjo konkursą. Po kurio laiko pradingo kažkur tas pereinamasis prizas. Gal ir yra kažkur jis, pas kažką namie, o gal kur pasimetė…“
Žodžio laisvė
„Visais laikais „Nemune“ stengėmės turėti tokį santykį su vadovais, kad visada galėtumėme jiems pasakyti pastabas, pasiūlymus ir nereiktų tokių dalykų nutylėti. Tuo metu visi vyresnieji nemuniečiai, nors ir sovietmetis buvo, tačiau galėjome pasakyti savo žodį, kas mums nepatinka arba ką manome galėtume daryti geriau. Sovietmečiu, atrodo, kad tuo metu „Nemunas“ buvo vienintelė vieta, kur nereikėdavo pasiruošti kalbų, kur visi žmonės turėjo galimybę sakyti tai, ką galvoja. Būdavo įvairūs profsąjungos, komjaunimo susirinkimai ir niekur nebuvo žodžio laisvės. Visur, kur norėdavai viešai kalbėti, reikėdavo parodyti savo kalbą atsakingam žmogui, jis pataisydavo, ką galima sakyt, ką išbraukti, ir tik tada leisdavo viešai kalbėti. O čia mes visi buvom laisvi ir galėjome sakyti savo nuomonę. Atėjus pirmą kartą į ansamblį žadą užgniauždavo – atrodo, kad ateini į kitokį pasaulį – laisvesnį, meniškesnį.“
„Labai pritariu Rimanto Kaknevičiaus minčiai, kad geriausias laikas „Nemune“ yra tada, kai pats esi jo dalimi. Nereikia lygintis ar piktintis, kad „mano laikais buvo kitaip“ – viskas keičiasi ir tai yra visiškai normalu! Nuostabu matyti, koks „Nemunas“ yra dabar – nesustokite!“
Kartu su aukščiau aprašytomis tradicijomis, veteranas svariai prisidėjo prie ansamblio krikštynų šventės tęstinumo, organizavimo ir tobulinimo. Dar viena svarbi ansamblio vidinė šventė – Lapkritinė, kurią Kęstutis Pušinaitis pradėjo drauge su Regina Kilbauskaite. Daugiau apie šią šventę kviečiame skaityti straipsnyje: „Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: Lapkritinės
Dėkojame veteranui Kęstučiui, kuris pasidalino išskirtiniais prisiminimais apie savo laiką ansamblyje. Vertiname Jūsų svarų indėlį į „Nemuno“ tradicijų kūrimą ir puoselėjimą bei išskirtinį dėmesį mūsų ansamblio vidiniam gyvenimui.
Kaip ir kiekviename straipsnyje apie tradicijas, laukiame Jūsų, veteranai, papildymų, pataisymų, kad galėtume kuo tiksliau ir detaliau aprašyti savo istoriją. Kviečiame rašyti mums el. paštu ktu.nemunas@gmail.com.
Scanned Document 4.pdf – 2
Scanned Document 4.pdf - 2
Scanned Document 7.pdf – 1
Scanned Document 7.pdf - 1
Pusinaitis_3